XXI amžiuje nieko nėra lengviau, kaip žinoti tikslų laiką. Tačiau senovėje tai padaryti buvo daug sunkiau, o įvairios civilizacijos turėjo savo laiko matavimo ir nustatymo prietaisus: valandų ir minučių tikslumą.
Saulės laikrodis
Jos laikomos vienais pirmųjų pasaulio istorijoje ir minimos daugelyje istorinių senovės civilizacijų kronikose. Pavyzdžiui – egiptiečių rankraščiuose, datuotuose 1521 m.pr.Kr. Struktūriškai saulės laikrodis buvo vertikalus stulpas ir ciferblatas, ant kurio buvo metamas šešėlis. Saulei judant dangumi, šešėlis pasislinko ir skaitiniuose ženkluose nurodė apytikslį laiką.
Tokį laiko nustatymo būdą šimtmečius naudojo egiptiečiai, romėnai, kinai, induistai ir graikai. Tačiau jis buvo per daug netobulas, kad išgyventų iki vėlesnių laikų.
Vandens laikrodis
Vandens laikrodis, struktūriškai vaizduojantis vieną ar kelis laivus, turėjo didesnį tikslumą ir sugebėjimą dirbti bet kuriuo paros metu. Tekant lašas po lašo, veikiant gravitacijai, vanduo kiekvieną kartą matuojamas tuo pačiu laiko intervalu, priklausomai nuo laivo talpos. Pirmasis šio prietaiso paminėjimas randamas Romos politiko Scipio Nazicus, kuris 157 m. pr. Kr. Romoje įrengė pirmąjį vandens laikrodį, kronikose.
Smėlio laikrodis
Vienintelis senovinis išradimas laikui matuoti, išlikęs iki šių dienų. Šiandien smėlio laikrodis yra žinomas visiems ir reiškia du kūginius indus, sujungtus plonu kaklu. Praeidami pro jį, veikiami gravitacijos, smėlio grūdeliai skaičiuoja valandas ir minutes, o norint jį paleisti iš naujo, pakanka apversti įrenginį aukštyn kojomis užpildytu indu. Pirmojo smėlio laikrodžio paminėjimai randami senovės II amžiaus prieš Kristų kronikose.
Ugnies laikrodis
Pagal amžių išradimai gali konkuruoti su saulės laikrodžiais, o skirtingose civilizacijose jų dizainas labai skyrėsi. Pavyzdžiui, tarp kinų tai buvo medžio miltelių ir smilkalų lazdelės. Jie buvo padegti ir matuojamas laikas, per kurį ugnis pasieks kitą žymę (įpjovą). Tokie laikrodžiai Kinijoje egzistavo jau prieš 3000 metų, o vėliau juos pakeitė pažangesnis įrenginys: pagaliukai (spiralės), ant kurių buvo suverti metaliniai rutuliukai. Kai sudegė kita sekcija, kamuolys nukrito ant metalinio pagrindo ir „numušė“ laiką. Europoje ugnies laikrodžiai atsirado daug vėliau – išradus žvakes, jie laiką matavo degintu (lydytu) vašku.
Visiškai kitoks požiūris į chronologiją buvo žydų šalyse, skaičiuojant nuo 3761 m. pr. Kr. (pasaulio sukūrimo dienos) ir prie kiekvienų keliamųjų metų pridedant dar vieną mėnesį. Šiandien šį metodą beveik visiškai pakeitė Grigaliaus kalendorius, kuris skaičiuojamas nuo Kristaus gimimo.
Mums žinomi mėnesių pavadinimai ir Naujųjų metų šventimas sausio 1-osios naktį atkeliavo iš senovės Romos – Julijaus Cezario įvedus Julijaus kalendorių. Iki šiol romėnai metus dalindavo tik į 10 mėnesių ir 304 dienas, o Naujuosius metus švęsdavo ankstyvą pavasarį – kovo mėnesį.
Įdomūs faktai
Visuotinai pripažįstama, kad paroje yra 24 valandos, nors iš tikrųjų Žemė aplink savo ašį apsisuka per 23 valandas 56 minutes ir 4,09053 sekundės. Yra ir kitų įdomių faktų apie laiką, apie kuriuos ne visi žino:
- Žemės sukimasis palaipsniui lėtėja, o dienos trukmė kas 100 metų ilgėja 1,7 milisekundės.
- Visi dangaus kūnai iš Žemės stebimi su vėlavimu – dėl šviesos greičio apribojimo. Taigi, Saulę matome su 8 minučių vėlavimu, o artimiausią Saulės sistemos žvaigždę – Alfa Kentaurį – su 4 metų vėlavimu.
- Tiksliausias laikrodis pasaulyje yra stroncis. Jie pateikia 1 sekundės paklaidą kas 15 milijardų metų.
- Kai buvo išleista pirmoji „Žvaigždžių karų“ filmo dalis, Prancūzija vis dar naudojo giljotiną, kuri buvo atšaukta tik 1981 m..
- Baltieji banginiai gyvena taip ilgai, kad Žemėje vis dar yra individų, gimusių prieš 1851 m. parašant Hermano Melvilio romaną „Mobis Dikas arba Baltasis banginis“.
- Mažiausias laiko vienetas yra yoktosekundė, kuri yra sekundės dalis, po kurios seka 22 nuliai po kablelio. Būtent tokiu greičiu juda protonai, neutronai ir kitos elementarios medžiagos dalelės.
Kalbant apie laiką, verta paminėti, kad Didžiojo sprogimo metu prieš 13,8 milijardo metų jo visai nebuvo, tačiau buvo tik materija. Bent jau tai išplaukia iš reliatyvumo teorijos. Kad ir kaip būtų, subjektyviai žmogui laikas egzistuoja, egzistavo visada ir yra labai svarbus. Jai išmatuoti ir nustatyti buvo sukurta dešimtys ir šimtai įrenginių – kuo vertingesni, tuo didesnį tikslumą jie demonstravo.
